Malonu, kad ir kitus žmones domina kalnai ir alpinizmas. Jie nori sužinoti daugiau, todėl klausia. Tenka susidurti su tokiu ar panašiu klausimu: „Kokią viršūnę ruošiatės užkariauti?“ Nors įvairiausių planų galva prikimšta, sutrinku išgirdęs tokį klausimą, nes nežinau, kaip trumpai ir aiškiai atsakyti. Pabandysiu tai padaryti čia.
Pradėsiu nuo to, kad visos bent kiek įdomesnės Pasaulio viršukalnės jau yra „užkariautos“. Dedu kabutes, nes alpinistas tikrai jų neužkariauja, bet džiaugiasi, kad kalnas jį priėmė ir pavyko pasiekti viršūnę. Gal šiandien kopimas buvo nesunkus, bet pasikeitus sąlygoms ji bus nepasiekiama ar net pražūtinga.
XIX a. viduryje, vadinamu alpinizmo aukso amžiumi, buvo siekiama kopti tik į nepasiektas viršukalnes. Tai buvo visa alpinizmo esmė. Per vienuolika metų(1854 m.-1865 m.) buvo įkopta į visas ryškiausias ir žinomiausias Alpių viršukalnes (išskyrus Monblaną, jis buvo pasiektas 1786 m.). Vėliau žmonės ėmė kopti į mažai žinomas, reikšmingas tik vietiniu mastu, viršukalnes. Šį laikotarpį priimta vadinti alpinizmo sidabro amžiumi. Nuo tada alpinistai ėmė ieškoti iššūkių kituose kalnuose visoje Žemėje. Natūralu, kad šiuo laikotarpi, buvo ieškoma lengviausio kelio į viršūnę. Tikslas – viršūnė. Pats kopimas, tik sąnaudos, kurias reikėjo kaip įmanoma sumažinti.
Nors XX a. pirmoje pusėje Himalajuose dar buvo nepasiektų viršukalnių ir alpinistai koncertavosi į tikslą tiesiog jas pasiekti, ketvirtame dešimtmetyje Alpėse įvyko kokybinis lūžis. Alpinistams Alpėse jau buvo neįdomu tiesiog įkopti į viršūnę. Pagarbą pelnė alpinistai, tai padarę sudėtingais maršrutai. Dažnai tą pačią viršukalnę galima buvo pasiekti daug paprastesniu ir saugesniu maršrutu, bet tai jau nedomino alpinizmo lyderių. Paprastesni maršrutai, dažnai žinomi nuo aukso ar sidabro amžiaus laikų, pažengusių alpinistų buvo naudojami nusileidimui ir vadinami “Įprastiniu maršrutu“( „Normal route“, „Voie Normale“, „Normalweg“). Šiuo laikotarpiu (1931 m. – 1938 m.) pirmą kartą buvo įkopta legendiniais šiaurinių sienų maršrutais į daug anksčiau pasiektas viršukalnes: Matterhorn,Cima Grande di Lavaredo, Petit Dru, Piz Badile, Eiger, Grandes Jorases.
Alpinizmu užsiimančių žmonių daugėjo. Vieni tam skyrė daugiau dėmesio, kitiems tai buvo savaitgalio pramoga. Vieni siekė pralipti legendinius maršrutus, kiti tiesiog pasivaikščioti kalnuose. Vieniems patinka mišrūs maršrutai per ledą, sniegą ir uolas. Kiti lipa tik uolomis. Vieni tai daro aukštyje. Kiti žemai, bet labai sudėtingais maršrutais. Yra lipančių uola su specialiais įrankiai, o kiti pasikliauja tik pirštais. Kitaip tariant, žmonės turi skirtingus poreikius kalnuose. Tačiau visus juos apjungia kopimas, lipimas, tai yra pats procesas. Tiek uolų laipiotojui, tiek alpinistui, kopiančiam uola, tiek kopiančiam mišriais maršrutais, svarbu yra praliptas maršrutas. Viršukalnė gali būti maršruto pabaiga, bet nebūtinai. Kalno aukštis yra tik papildomas faktorius, darantis maršrutą sudėtingesniu. Šiuolaikinio alpinizmo esmė – maršrutas.
Šiais laikais praliptų ir aprašytų maršrutų yra labai daug, jų sudėtingumas įvairus. Žmonės juos renkasi pagal savo fizinį, techninį, psichologinį pasiruošimą, tuo metu esančią maršruto būklę ir oro sąlygas. Maršrutų yra visiems, svarbu tinkamai pasirinkti. Tačiau alpinizmo lyderiai pelno pagarbą už sudėtingą pralipimą nauju (dar neliptu) maršrutu.
Maršruto, o ne viršukalnės svarba Alpėse įsitikinau asmenine patirtimi. Ne vieną kartą mano akivaizdoje labiau patyrę ir stipresni alpinistai, pralipę sudėtingiausias maršruto vietas, tiesiog pradėdavo leistis – jie tikslą pasiekė. Taip pat teko susidurti su prancūzų kalnų gelbėtojais. Jie teiravosi apie patirtį kalnuose. Atsakymas apie pasiektas viršukalnes jų netenkino, iš karto buvo paprašyta patikslinti, kokiais maršrutais buvo lipama. Tai suprantama, nes maršrutas į Monblaną „Arête des Bosses“ ir „Pilier central du Frêney” skiriasi kaip paspirtukas nuo lenktyninio automobilio, o kalnas juk tas pats.
Taigi, tikiuosi, kad besidomintys mūsų planais klaus: „Kokį maršrutą planuojate lipti“, o kalno pavadinimas ir jo aukštis, bus tik papildoma informacija.
Autorius: Žygintas Minelga