Išvyka į Šamoni slėnį Prancūzijoje

Lipame aukščiau ir ilgiau

Į Šamoni atvykome 2017 m. kovo 25 d. vakare. Išsimiegojome po kelionės. Šiandien sekmadienis. Pirmasis rūpestis – aklimatizacija. Planai dideli, o laiko mažai. Tikimės, kad viską suspėsime, ir aklimatizuotis ir pailsėti tarp numatytų dviejų kopimų. Abu kopimai santykinai dideliame aukštyje, apie 4000 m. Pirmasis trumpesnis, bet įvairesnis – sniegas, ledas, uola. Antrasis, tik sniegas ir ledas, bet labai ilgas ir aukštas. Susiruošiame ir kylame keltuvu į Aiguille du Midi. Miestelį ir visą slėnį dengia ištisinis debesų sluoksnis, bet mes jį kertame ir išlendam į saulės nutviekstą sniego ir ledo karalystę. Nuostabu, lyg būtume išnirę į kitą Pasaulį.

Pasivaikštom po Aiguille du Midi stotį. Lipant laiptais tarp stoties terasų jaučiasi, kad aukštyje esame pirmą dieną. Vaizdai puikūs, grožimės, bet labiausiai rūpi apžiūrėti numatytus maršrutus. Iš keltuvo stoties gerai matosi pirmasis, Contamine-Grisolle maršrutas į Triangle du Tacul (3970 m).

Maršruto būklė nenudžiugino. Ten, kur turėtų baltuoti kieto sniego sluoksnis, juoduoja senas ledas. Purus sniegas dengia uolinę maršruto dalį, nes snigo vos prieš dieną. Priėjimo takai  per ledyną iki maršruto pradžios užsnigti.

Akivaizdu, kad reikia palaukti, kol sniegas susigulės. Tikimės lipti antradienį, kovo 28 d. Nusimatė varginantis kopimas senu „juodu“ ledu ir apsnigtomis uolomis. Užsidėjome kates ir leidžiamės ant ledyno.

Kojos į sniegą klimpo nedaug, tačiau pasivaikščioję nusprendėme, kad sniegžengiai gali būti naudingi prieinant prie maršruto. Kopiame atgal į keltuvo stotį, pirmai dienai tikrai pakaks.

Pirmadienį atsikėlėme žvalūs. Darius ryte suspėjo net paslidinėti. Vidurdienį pasiruošiame Contamine-Grisolle maršrutui – įranga, rūbai. Netrukus Kylame į Aiguille du Midi. Neskubėdami, su sniegžengiais nusileidžiame ant ledyno ir žingsniuojame į priglaudą Les Cosmiques (3613 m), čia numatyta praleisti naktį, kad kuo anksčiau galėtume išeiti į maršrutą.

Iš prieglaudos valgomojo ir lauko terasos atsiveria puikus vaizdas į Triangle du Tacul. Godžiai tyrinėjame rytdienos maršrutą.

Prieglaudoje jaunų alpinistų grupelė ruošiasi kitam, Chéré maršrutui į Triangle. Suprantame, kad lengva nebus, tačiau tikimės suspėti nusileisti į miestelį su paskutiniu keltuvu 17 val.  Pavyko susitarti, kad pusryčius gausime anksčiau, nuo 5 val. ryto.

Vakaro žaros ir pakilę debesėliai nuostabiai papuošė kalnus, buvo labai gražu.

Tačiau savijauta nebuvo puiki, trūko aklimatizacijos. Prie to dar prisidėjo įprastinis nerimas prieš naują maršrutą – nežinios laukimas. Taigi, naktį snaudėme, bet nemiegojome. Gerai, kad anksti keltis.

Antradienis, kovo 28 d. Kartu su mumis pakilo ir jaunuoliai, pasirengę kopti Chéré maršrutu. Pusryčiai (beveik per prievartą), pasirengimas ir 6 val., beveik visi kartu, išeinam iš prieglaudos namelio. Su kalnų turizmo slidėmis jie greitai dingsta tamsoje. Įsijungę „ciklopus“ ant šalmų, su sniegžengiais mes patraukėme link savo maršruto: Contamine-Grisolle, AD, WI2, lengvas miksas (UIAA II-III), techninės maršruto dalies aukštis apie 350 m vertikalės. Maršruto pradžia driekiasi kuluaru šiaurės-rytų pusėje. Kuluaro viršuje, uolinė dalis. Išėjimas į šiaurinę pusę. Siaura ledo griova veda ant pilioriaus. Juo, uolinė dalis. Pilioriaus viršuje, status sniego laukas. Iš jo, ledo griova veda ant šiaurės-rytų keteros. Šia ketera į viršų, iki maršruto pabaigos.

Nusileidimas numatytas tuo pačiu keliu, atgal. Būtų patogiau leistis pėstute per La voie normale du Mont Blanc du Tacul, bet žiemos sąlygomis serakų griūtys ir lavinos šiame maršrute yra labai tikėtini, todėl juo leistis net nesvarstėme.

Dar nepriėjus bergšrundo, šlaitas tapo status. Nusiėmėme sniegžengius ir užsidėjome kates. Sniegžengius palikome visai prie bergšrundo, ištryptoje aikštelėje. Būtų patogiau juos palikti žemiau, bet ten nebuvo jokio orientyro. Prie bergšrundo priėjome arčiau kairės kuluaro pusės, nes ruošdamiesi maršrutui buvome nužiūrėję patogų išlipimą.

Pasiruošėme įrangą, suvalgėme po saldainį ir 7:30 val. kertame bergšrundą. Mes maršrute! Lipome susirišę  perlenkta 60 metrų pusine virve, t.y. mus skyrė apie 27 metrai. Judėjome slenkančia sauga, apytikriai, kas 25 metrai įsukdami ledsriegį, kartais dažniau. Maršruto pradžia nebuvo sunki, nes „juodas“ ledas buvo padengtas suledėjusio sniego sluoksniu. Toliau maršrutas palaipsniui statėjo. Į paviršių išlindo senas ledas. Pralipus 50 metų vos pavyko įsukti ledsriegį. Jis sustojo įsmigęs vos tris centimetrus. Sukti naudojant rankenėlę, reiškia ją sulaužyti. Teko paplušėti, net kumščio smūgiais prasukinėti kietąjį sluoksnį. Panaši situacija visame kuluare, skyrėsi tik gylis, kuriame ledsriegis sustoja. Stebuklingai pavyko atrasti normalaus ledo plotelį Abalakovo kilpai, kurios reikės nusileidimui. Ledsriegis sulindo lengvai, tad prie Abalakovo ilgai neužtrukom.

Toliau kopiame vis statėjančiu kietu ledu. Stovėti buvo galima tik ant priekinių kačių dantukų. Ledo įrankiai smigo sunkiai, po to juos buvo sunku ištraukti. Pralipus dar 50 metrų, priartėjome prie kairiojo kuluaro krašto, arčiau uolos. Ant uolos pastebime įkaltą pitoną nusileidimui, todėl Abalakovo kilpos nebereikėjo. Arčiau uolos buvo sunešta šiek tiek sniego. Ten, kur sniego daugiau, jis buvo per minkštas, kad padėtų kopti. Vietomis „pagaudavom“ plonytį susigulėjusio sniego sluoksnį, tie keli žingsniai buvo malonesni. Dar 50 metrų ir vėl pamatėme ryškią virvelę ant uolos. Tai vėl išvadavo nuo Abalakovo įrenginėjimo, tačiau lyderiaujančiam jau baigėsi ledsriegiai. Ledas status ir kietas, lipti be saugos taško buvo rizikinga. Panaudoję papildomą kilpą įsirengiame stotį, joje perduodame įrangą.

Paskutiniai 50 metrų 60 ˚ statumo ledu iki kuluaro viršaus. Stočiai panaudojame nusileidimui įkaltą pitoną su papildomai įrengtu saugos tašku.

Nuo čia lipame po vieną, saugodami vienas kitą.

Įveikiame kuluaro uolinį „kamštį“ (UIAA III) ir nutraversuojame į šiaurinę pilioriaus pusę. Rytinės saulės spinduliai pasislėpė už akmeninės sienos, tapo šalčiau ir niūriau. Čia mūsų laukė apie 20 metrų aukščio siaura, apie 60 ˚ statumo ledo griova. Jos apačioje stotį įrengėme iš ledsriegių. Ledas toks kaip ir kuluare, tačiau griovą įveikiame žvaliai. Stotį virš jos pasidarėme iš kilpų ant smailės.

Nuo čia prasidėjo nelaukti vargai, kaip sakant, „lygioje vietoje“. Planavome lipti greitai, nesudėtingu (UIAA III) miksu (uola-sniegas), bet viskas ne taip parasta. Kaip tik čia sugaišome daug laiko. Po paskutinio snigimo maršrutas dar nepraliptas. Uolos padengtos minkštu sniegu. Jis jau buvo tiek susigulėjęs, kad gerai laikėsi ant uolų ir neslinko, bet į jį neįmanoma įsikabinti su ledo įrankiu. Kiekvienam žingsneliui į viršų teko valyti sniegą ir ieškoti už ko kabintis. Prilipus plokštę reikėjo pasirinkti kitą būdą – teko atsargiai, mažais žingsneliais spausti sniegą po kojomis ir tikėtis, kad jis laikys. Lipome po vieną, nes taip daugiau saugumo, bet akivaizdu, kad tai užima per daug laiko. Baigiant šią atkarpą mus pasivijo  du šveicarų alpinistai. Akivaizdžiai matėsi jų patirtis, tačiau net ir jiems, mūsų pramintas takas, palengvino kopimą.

Pralipę uolas turėjome išeiti ant stataus sniego lauko. Tikėjomės lengvos atkarpos, tačiau tai nebuvo sniegas. Nors ir baltas ir ne toks kietas, bet tai buvo ledas. Virš jo įrengėme stotį iš ledsriegių ir pradėjome lipti 60 ˚ statumo apie 40 metrų aukščio griova.

Ledas kietas, senas. Griovoje teko padaryti tarpinę stotį, nes tarp mūsų buvo tik apie 27 metrai virvės. Nuovargis jau buvo akivaizdus, griova lipame sunkiai. Išlipame ant šiaurės-rytų keteros . Ten mus linksmai pasitiko saulės spinduliai. Šveicarai, pasižiūrėjo į laikrodį (tikriausiai šveicarišką J ) ir nusprendė nelipti paskutinės maršruto atkarpos – pradėjo ruoštis nusileidimui. Trumpai pasitarę, mes nusprendėme užbaigti maršrutą. Tai reiškė dar vieną nakvynę prieglaudoje Les Cosmiques.

Ant keteros nebuvo tiek daug sniego. Be didesnių vargų užlipame ketera iki sniego-ledo šlaito, kuriuo pėstute galima būtų pasiekti Mont Blanc du Tacul viršūnę. 15 val. čia baigėme savo kopimą Contamine-Grisolle maršrutu.

Malonu pasveikinti vienas kitą, bet padaryta tik pusę darbo. Laukia antra pusė– nusileidimas. Trumpas poilsis, truputis foto, truputis karštos arbatos su saldumynais. Vaizdai puikūs, maršrutas praliptas, bet nuovargis ima viršų.

Nepatogiausia nusileidimui, uolinė maršruto dalis ketera ir pilioriumi. Dėl nuovargio ir apsnigtų uolų leistis laisvu laipiojimu nesaugu. Nusprendėme diulferiuoti. Diulferiuoti ketera – ne pyragai. Leidimasis virve keteriniu maršrutu turi porą esminių trūkumų: 1) reikiama kryptimi virvės toli nenumesi, todėl ji painiojasi, todėl sugaištama daug laiko; 2) nusileidus sudėtinga ištraukti virvę, ji stringa ir gali visiškai užstrigti. Visos šios bėdos mūsų neaplenkė, bet mes su jomis susitvarkėme, nors ir sugaišę daug laiko. Nusileidimui uoline dalimi pakabinome porą savo kilpų, bei pasinaudojom dvejose vietose kitų prakištomis tarp uolų kilpomis. Virš kuluaro uolinio „kamščio“ nusileidimui įkaltas pitonas. Diulferiavimas kuluaru vyko sklandžiai. Buvo naudinga iš anksto įrengta Abalakovo kilpa. Bergšrundo apačią pasiekėme  20:30 val. Iki prieglaudos dar laukė gabalas kelio pėsčiomis. Paskutinis status pakilimas iki trobelės atrodė sunkiai įveikiamas. Prieglaudoje buvome 22 val. Iš viso maršrute praleidome 16 val.

Po sunkaus maršruto dar viena naktis aukštyje nebuvo maloni. Tikrai nepailsėjome. Papusryčiavę, neskubėdami, išėjome į Aiguille du Midi keltuvo stotį. Oras buvo puikus. Iš stoties plūste plūdo slidininkai, norintys nusileisti ledynu, be įrengtų trasų. Sunku net prasilenkti siauru keteros takeliu. Pagaliau mes keltuve. Pagaliau mes Šamoni! Po truputį palengvėjo, bet atsigavome ne iš karto. Esant tokiai kalno būklei ir mūsų savijautai, apie ilgesnį maršrutą minčių nebebuvo. Penkta kelionės diena buvo paskirta lengvesnei veiklai ir poilsiui.

Penktadienis, kovo 31 d. Išvykos pabaigai pasirinkome „desertinį“, pakankamai įdomų, bet ne varginantį maršrutą, Cosmiques ketera į Aiguille du Midi (3842 m), AD, WI2, M4, techninės maršruto dalies aukštis apie 250 metrų vertikalės.

Šio „desertinio“ maršruto privalumas – trumpas priėjimas ir kopimas baigiasi tiesiog keltuvo stotyje. Buvo įdomu išbandyti šį maršrutą žiemos sąlygomis. Lipame neskubėdami, o maršruto pabaigoje surengiame foto sesiją ir „iškilmingus pietus“.

Autorius: Žygintas Minelga