Sulipome sieną, bet Rojaus vartai buvo uždaryti…
2017 spalio pabaigoje Ričardas iš Jungtinio alpinistų klubo ir Žygintas iš klubo TAVOLA suvienijo jėgas alpinistiniams kopimams rudeninėse Alpėse.
Šiaurinės Italijos, Aostos autonominiame regijone esanti Gran Paradiso viršukalnė (4061 m) mus viliojo šiaurine ledo siena (Voie Bertolone, sudėtingumas D pagal IFAS). Normalus maršrutas mums rūpėjo tik kaip nusileidimo kelias. Ilgas priėjimas nuo Chabod namelio (2750 m) per moreną ir Laveciau ledyną, apie 500 m. techninė atkarpa šalčiu alsuojančia ledo siena – tai viliojantis ir tuo pačiu nerimastingą jaudulį keliantis iššūkis. Šiaurinė siena, kad ir kokia nesudėtinga ji būtų, visuomet yra jėgų išbandymas, patikrinimas, ko esi vertas šiuo metu. Išlipus siena ant keteros, į viršūnę turi nuvesti sniego „takelis“. Iš ten, nusileidimas ilgu, bet nesudėtingu maršrutu. Bendras aukščių skirtumas apie 1300 metrų.
Užlipę iki Chabod namelio mes džiaugėmės nuostabiais Gran Paradiso nacionalinio parko vaizdais. Kalnai spindėjo rudenine aukso spalva, dangus giedras, ant maršruto ryškiai bolavo ledas. Mes pasitikėjome savo jėgomis ir ruošėmės kopimui.
Spalio 31 d. 4 val 15 min. Mes išeiname iš Chabod žiemos prieglaudos į visišką tamsą. Techninio maršruto pradžią tikimės pasiekti per 4 val. Nežinia ar kalnų troliai norėjo mus perspėti, jog atidėtume kopimą ar tiesiog paklaidinti, bet tamsoje eidami tarp moreninių uolų pametėme kelia. Sugaišome valandą ir praradome jėgų, kol sugrįžome į pažįstamas vietas.
Maža to, viršutinė ledyno dalis buvo smarkiai supleišėjusi ir nutirpusi. Vingiavome siauromis ledyno raukšlėmis ir kopėme jo gigantiškomis bangomis, po kuriomis žiojėjo bedugnė. Jau pasiekėme Gran Paradiso uolas, bet ledo siena dar aukščiau. Čia stebuklingai pavyko išvengti uolų griūties. Iki paskutinio momento stebėjome į mus skriejančius metrinius uolų luitus, šokinėjančius kaip guminiai kamuoliukai. Į kurią pusę pasuks? Į kurią pusę mums mestis? Laukiame iki paskutinio momento, nes luitai nuolat keičia kryptį. Ričardas aukščiau, jis pirmas išsisuka nuo smūgio. Aš šoku į kitą pusę ir slystu ledu žemyn. Abiem pavyko, nekliudė nei didysis luitas, nei aplink pasipylusios nuolaužos. Norisi kuo skubiau lipti aukštyn iš šios pavojingos zonos, tačiau skubėti jau nebeišeina. Aukštis daro savo, tiesiog lipame. Dar vienas ledyno laiptas su plyšiais ir mes ant liežuvio, vedančio tiesiai į maršrutą. Deja, įprastinėje vietoje bergšrundo kirsti neįmanoma. Sniego tiltas visiškai susitraukęs, likę tik užuominos. Bergšrundą kertame dešiniau maršruto, ten kur dar didelis krentančių akmenų pavojus. Praėjo beveik 7 val. kol pavyko abiem išlipti ant ledo sienos.
Sienos ledas kietas ir trapus. Traversuojame į kairę, link maršruto linijos. Judam lėtai, bet vis į viršų. Spengiančioje tyloje nuolat praskrieja akmenukai. Mes jų nespėjam pamatyti, tik išgirstame pro mus pralekiančio automobilio garsą: „Džžžm“. Kuo stipresnis, tuo arčiau. Gal ir didesnis. Geriau negalvoti. Popietinės saulės spinduliai viršuje apšvietė keteros uolas. Taip norisi greičiau išlipti į šviesą ir sušilti. Bet saulės šiluma vėl gali paleisti akmenis. Neramu.
Stačiausioje dalyje ledas it stiklas. Kojų poilsiui vietos nėra. Ričardas viršuje, aš saugau. Įsikertant įrankiais ledas byra lėkštėmis. Nuleidžiu galvą, kad išvengti krintančio ledo. Viskas gerai, nukrito šalia. Tyla. Staiga BUM. Aš pakimbu ant savisaugos. Skausmas. Nevaldomas staugimas veržiasi iš gerklės. Krintantis akmuo pataikė į koją virš kelio. Susitvardau. Bandau lipti. Krentant pasikreipė „katė“ ir lipant visai nusmuko nuo bato. Laimė, pakibo ant apsauginio dirželio. Užsidedu. Lipam labai lėtai. Sužeistai kojai trūksta jėgos ir tikslumo.
Iki sienos viršaus jau netoli, bet dienos šviesa blėsta. Kažin ar aš įstengsiu toliau lipti ir nusileisti. Apie 18 val. Ričardas skambina 112 numeriu ir kviečia pagalbą. Atsakymas nenudžiugino – realu pagalbos sulaukti tik rytoj, nes tamsoje italų sraigtasparniai neskraido. Naktį Alpėse skraido tik dvi Šveicarijos kompanijos. Operatorius abejoja ar įmanoma juos prisikviesti. Matėme tik vieną išeitį – lipti aukštyn. Tai gelbėjo nuo vis stiprėjančio šalčio, be to, nepraradome vilties nusileisti savarankiškai, o jei atskris sraigtasparnis, bus paprasčiau juo pasinaudoti. Apsirengiame ką tik turime ir labai lėtai lipame ledo siena aukštyn.
KETERA! Pagaliau ketera! Mes išlipome šiaurine Gran Paradiso siena! Bet besiveržiantį džiaugsmą nupūtė šaltas Tribolazione ledyno vėjas, šniokščiantis virš keteros. Kur tas pažadėtas sniego takelis??? Sniego nebėra. Jis susilydė į kietą aukštuminį ledą. Kiek tik „ciklopo“ šviesa galėjo prasiskverbti į tamsą, visur ledo piramidė. Laukia sunkus traversas.
Be žodžių trumpiname ryšio virves. Judame keteros šonu, veidu į ledą, sukdami varžtus. Ketera stačiai kyla į viršų. Metras po metro judame pirmyn. Šaltis apie -10, vėjas skverbiasi kiaurai. Ledas kietas. Koja nelabai klauso. Situacija dar valdome, bet kiek ilgai, nežinia. Netikėtai girdžiu Ričardo šūksnį: „Sraigtasparnis“. Sraigtasparnis padarė žvalgybinį ratą, trumpai pakibo virš mūsų ir nuskrido. Gali būti, jog vėjas per stiprus gelbėjimo darbams. Ką gi, bus labai sunku ir rizikinga, bet viršūnė jau netoli. Iš ten galima bandyti leistis. Gal pavyks… Aš perimu atotampas ir varžtus iš Ričardo. Judėsim toliau… Bet ne, Air Zermatt kompanijos sraigtasparnis kyla į viršų ir pakimba virš mūsų. Gelbėtojas nusileidžia trosu, prisega mus ir mes kylame į viršų supdamiesi ore. Gran Paradiso mums po kojomis. Netrukus buvome Aostos ligoninėje.
Autorius: Žygintas Minelga
