Apie riziką kalnuose

Rizika, tai nelaimingo atsitikimo galimybė, pavojų derinys, nenuspėjamumas, netikrumas dėl žalos, žalos galimybė. Yra daug rizikos apibrėžimų, tačiau prigimtine rizikos esme laikomi pavojus ir grėsmė.  Kad ir kaip apibrėžtume riziką, svarbiausia yra neigiamų rezultatų atsiradimas sąlygotas ateities neapibrėžtumo. Alpinizme rizika visada yra susijusi su žmogaus sveikata ir gyvybe. Jei nėra žmogaus – jokie įvykiai kalnuose rizikos nekelia.

Alpinizme pavojus gali kilti dėl gamtinės aplinkos pokyčių (pvz.: lavina, staigus oro pasikeitimas), būtinybės įveikti sudėtingą kliūtį maršrute (pvz.: trapus sniego tiltas per plyšį, karnizas, atkarpa be patikimos saugos), įrangos gedimo ar praradimo (pvz.: sulūžusi katė, pamestas saugojimo įrenginys). Taigi, rizika yra pavojus (grėsmė) patekti į nepageidaujamą įvykį dėl kurio alpinistui bus sutrikdyta sveikata arba jis neteks gyvybės.

Kuo daugiau neapibrėžtumo, nenuspėjamumo, tuo didesnė rizika. Neapibrėžtumas – tai abejonės, netikrumas dėl ateities aplinkybių. Esant pirmo lygio neapibrėžtumui yra žinomos galimo įvykio pasekmės ir jų kilimo tikimybė. Tačiau, kai naujas įvykis kyla dėl prieš tai buvusio ir t.t., neįmanoma nuspėti nei pasekmių nei jų atsiradimo tikimybės. Laiku nesustabdžius sekos (laiku nepriėmus tinkamų sprendimų ir jų neįgyvendinus), pavojinga situacija vystosi žaibiškai ir veda į nelaimingą atsitikimą.

Alpinistai žino, kad kopiant kalnuose neišvengiamai kyla didesnė ar mažesnė rizika. Yra juokaujama, kad šimtaprocentinis būdas išvengti lavinos – likti namuose.  Alpinizmas neatsiejama nuo rizikos, nes jo esmė -kopti į „švariu“ kalną, pralipti ten, kur dar niekas nelipo. Be abejo, tai rizikinga. Taigi, jei nori šimtaprocentinio saugumo, teks likti namuose ir užsiimti sportiniu laipiojimu. Kopiant nuolat reikia priimti kompromisus tarp kopimo saugumo ir greičio. Savo ruožtu, kopimo greiti, tai pat yra saugumas. Taigi, nuolat vertinama rizika ir sprendžiama kiek jos prisiimti. Prisiimti riziką, tai toleruoti tam tikro laipsnio neapibrėžtumą.

Tai, kaip žmogus suvokia riziką, priklauso nuo jo asmenybės ir patirties. Rizikos dydis, kurį asmuo pasirengęs prisiimti, kiekvienam yra skirtingas. Kai kuriems žmonėms rizika – būdas sustiprinti savigarbą ir (arba) gauti socialinį pritarimą. Kitam, tai gali būti visiškai nepriimtina.

Prieš sprendžiant rizikos prisiėmimo klausimą, pirmiausia reikia įvertinti galimas situacijas ir scenarijus. Situacijos rizikos laipsnis priklauso nuo joje dalyvaujančių asmenų gebėjimų sumažinti šios situacijos grėsmę. Nepasiruošusiems veikti pavojingoje situacijoje kyla didžiulis pavojus. Tuo tarpu, pasiruošęs tokioms aplinkybėms alpinistas, priims tinkamus sprendimus, prisitaikys prie situacijos jei reikia, pakeis savo planus/veiksmus ir taip sumažins riziką. Tačiau, situaciją tinkamai galės įvertinti tik asmuo, turintis pakankamai patirties ar bent jau, žinių. Kitaip tariant, jis turi turėti galimybę suvokti rizikas, kurios gali kilti. Jei žmogus nežino tam tikrų pagrindinių saugos taisyklių, nesuvokia planavimo (strategijos), prognozavimo ir prisitaikymo (planų/veiksmų keitimo) reikšmės, negeba įvertinti aplinkos, jam yra didelė tikimybė nukentėti kalnuose. Pasiruošti fiziškai ir išmokti technikos įmanoma ir nebūnant kalnuose. Tačiau, tinkamas pasiruošimas apima ne tik techniir fizinį pasiruošimą. Jis neatsiejamas nuo gerai išlavinto „kalnų pojūčio“ bei gebėjimo įsiklausyti, ką tau sako kūnas ir pasąmonė. Tai nesibaigiantis procesas, vedantis į tobulėjimą tik veiksmo metu, tai yra kopiant.

Kai galimos situacijos įvertintos, alpinistas turi nuspręsti ar prisiima esamą riziką. Šiuolaikinis požiūris į riziką alpinizme atspindi demokratines vertybes – asmens laisvę, suvaržytą tik kitų asmenų laisvėmis. Kiekvienas veiksmas ir elgesys visuomeninėje srityje turi pasekmių kitiems žmonėms. Todėl, priimant sprendimus, būtina atsižvelgti į kitų žmonių poreikius. Šie žmonės, tai ir kopimo partneris, kiti alpinistai tame pačiame maršrute bei draugai ir artimieji namuose. Šis vertinimas leis nuspręsti ar planuojami veiksmai atitinka tavo asmenines vertybes ir nekelia pavojaus kitiems.

Rizikos prisiėmimas – tai labai asmeniška. Bet koks pasirinkimas turė būti laikomas atsakingu ir vertu pagarbos, jei jis nedaro žalos kitiems kopiantiems, o riziką prisiėmęs asmuo prisiima ir jos pasekmes sau.

Žygintas Minelga