Sveiki! Šį kartą siūlau kartu paieškoti legendinio britų alpinisto Edward Whymper (1840 m.-1911 m.) istorinių pėdsakų Monblano masyve. Ankstesniame pranešime buvo pažadėta prisiminti žymius alpinistus, susijusius su klubo „Tavola“ kopiamais maršrutais. Šiais, jau besibaigiančiais metais, buvo planuota kopti į prancūzų mylimą Aiguille Verte (4122 m)- pakilti Couturier kuluaru, o nusileisti Whymper kuluaru. Taip susiklostė, kad ši didinga viršukalnė mūsų vis dar laukia, o tuo tarpu, yra proga prisiminti Edward‘ą Whymper‘į.
Apie jį tikrai nesunku rasti informacijos internete, todėl neperrašinėsiu jo biografijos. Ją rasite čia, čia, čia ir dar daug kur kitur.
E.Whymper‘is yra ryškus alpinizmo aukso amžiaus atstovas. Jo aktyvios veiklos Alpėse pabaiga žymi ir „Aukso amžiaus“ pabaigą. Tai siejama su įkopimu į Materhorno viršukalnę (vok. Matterhorn, it. Monte Cervino, pranc. Mont Cervin, 4477 m) 1865 metų liepą. E.Whymper‘io veikloje atsispindi tipiški to laikotarpio Britanijos alpinistų bruožai – noras atrasti ir pažinti. Jie stiprūs fiziškai ir psichologiškai, bet jie ne sportininkai, jie – tyrėjai ir atradėjai. Noras patekti ten, kur dar nestovėjo žmogus ryškiai konkuruoja su pareiga parnešti naujų žinių žmonijai. Todėl jo veikos rezultatas, ne tik pirmieji įkopimai, bet ir palapinės dizainas (Whymperio arba „A“formos palapinė) kurį žmonės naudojo apie 100 metų, patobulintas barometras, fosilijų kolekcijos iš Grenlandijos, Pietų Amerikos roplių ir amfibijų kolekcija, aukštuminės ligos priežasčių tyrimai bei kita.
E.Whymper‘io nedomino kopimo maršruto estetika. Jis buvo susitelkęs tik į nepasiektas įspūdingiausias viršukalnės ir kalnų perėjos. Tikslo jis siekė optimaliausiu keliu – ieškodamas įmanomai lengviausio kelio į viršūnę. Maršruto sudėtingumui ir estetikai, o ne tyrinėjimams, prioritetą ėmė teikti vėlesnės kartos, sidabro amžiaus alpinistai, kaip pavyzdžiui, Albert F. Mummery.
Kalbant apie E.Whymper‘io istorinius pėdsakus Monblano masyve neišvengiamai teks paminėti dar du žmones, nusipelniusius šiam regionui. Tai Michel Croz (1830 m.-1865 m.) ir Anthony Adams Reilly (1836 m.-1885 m.).
Michel Croz buvo kalnų gidas, kilęs iš Chamonix apylinkų (Tour kaimelis). E.Whymper‘is labai vertino šio žmogaus patirtį kalnuose ir charakterio savybes. M.Croz‘as gerai pažinojo kalnų ledą ir sniegą maža to, buvo išskirtinai stiprus. Jis mylėjo savo draugus ir gerbė keliautojus. E.Whymper‘io ir M.Croz‘o bendradarbiavimas buvo vaisingas. Jau pirmos bendros išvykos metu, 1864 m. birželio 25 d. pirmą kartą buvo įkopta į Barre des Écrins viršūnę (4102 m) Dauphiné Alpėse. Jie abu pasižymėjo ir Monblano masyve. Tačiau, šio bendradarbiavimo kaina – M.Croz‘o gyvybė. Jis ir dar trys komandos nariai, žuvo leidžiantis nuo Materhorno. E.Whymper‘is rašė, kad be M.Croz‘o jis, tikriausiai, nebūtų pasiekęs šio kalno viršūnės.
Nors Monblano viršukalnė (pranc. Mont Blanc, it. Monte Bianco, 4810 m) buvo pasiekta dar 1786 m., 1863 m. Monblano masyvas buvo menkai ištirtas. Lyginant su Šveicarijos Alpėmis, Monblano regiono žemėlapiai buvo visiškai netikslūs – faktų ir fantazijų kratinys. Juose klaidingi buvo ne tik atstumai ir aukščiai, juose galėjai rasti neegzistuojančių viršukalnių. 1863 metais šią padėtį ėmėsi taisyti kartografas iš Airijos Anthony Adams-Reilly (1836 m.-1885 m.) E.Whymper‘is tikėjosi „suvilioti“ kartografą kopimu į Materhorną. Žinoma, A.Adams-Reilly imponavo pasiūlymas kartu kopti į įspūdingą kalną, bet pirmiausia jis norėjo užbaigti kartografinius darbus Monblano regione.
 |
Monblanas, Mont Mudit, Mot Blanc du Tacul iš rytų pusės |
Paties E.Whymper‘io Monblano masyvas nelabai domino. Monblanas jau seniai buvo įkoptas, o įspūdingų savarankiškų kalnų šiame masyve E.Whymper‘is neįžvelgė. Aplink Monblaną išsidėsčiusias žemesnes viršukalnes , tokias kaip Mont Blanc du Tacul (4248 m), Mont Maudit (4465 m), Aiguille de Bionnassay (4052 m), jis priskyrė Monblano satelitams ir nematė jokio reikalo į jas kopti. Visame Monblano masyve E.Whymper‘is išskyrė keturis savarankiškus kalnus: Grandes Jorasses (4208 m), Aiguille Verte (4122 m), Aiguilles de Tré la Tête (3930 m), Aiguille d’Argentière (3901 m). Visos kitos viršukalnės jam buvo tik šių savarankiškų kalnų palydovai ir jų keterų tęsiniai. Tarp jų E.Whymper‘is pastebėjo Mont Dolent (3820 m), kaip žavią viršūnėlė keterų susikirtime. Nei vienos iš jų žmogus dar nebuvo pasiekęs. E.Whymper‘is, tikėdamasis partnerystės kopiant į Materhorną, sutiko lydėti A.Adams-Reilly tyrinėjant Monblano masyvą. Tokiomis aplinkybėmis E.Whymper‘is nukreipė savąjį „užkariautojo“ žvilgsnį ir pastangas į Monblano masyvą.
 |
Mont Dolent šiaurinė pusė nuo Argentiere ledyno |
1864 metų liepos 7 d. A.Adams Reilly, E.Whymper‘is, M.Croz ir dar du kalnų gidai išėjo iš Chamonix miestelio šiaurinėje Monblano masyvo pusėje, kirto Col de Triolet (3702 m) perėją ir ledynu pasiekė Courmayeur apylinkes Monblano pietuose. Komandos tikslas – Mon Dolent viršukalnė. Kelią iš Ferret slėnio į pietinį kalno šlaitą pavyko rasti nesunkiai, kopimas taip pat buvo nesudėtingas. 1864 m. liepos 9 d. komanda pasiekė Mond Dolent viršūnę. Pirmą kartą žmonės stovėjo ant šio kalno smailaus sniego kupolo. E.Whymper‘is skeptiškai žiūrėjo į kalną, ant kurio viršūnės sunkiai telpa visa komanda, bet atsivėręs vaizdas į Argentière ledyną sužavėjo savo atšiauriu grožiu. Šiandien šis kelias vadinamas Pietų šlaito įprastu maršrutu iš Ferret slėnio (Face S, voie normale, depuis le Val Ferret italine).
Mont Dolent buvo geras apšilimas prieš kopiant į Aiguilles de Tré la Tête. Komandai pavyko tinkamai pasirinkti maršrutą. Jie grįžo į Courmayeur ir patraukė į Veny slėnį link Kombal ežero (lago di Combal). Netoliese sulaukė geresnio oro ir ėmė kopti link Petit Mont Blanc (3431 m). Šią viršūnę palikę dešinėje, nusileido ant Petit Mont Blanc ledyno. Ledynu komanda pasiekė keterą ir išlipo į jos šiaurė-rytų pusę. Nuo čia sniego – ledo šlaitas vedė į Rytinę Aiguilles de Tré la Tête viršūnę. Komanda tęsė kopimą ir ketera nuo Rytinės viršūnės pasiekė aukščiausią Tré la Tête tašką – Aiguille Centrale SE (3930 m). 1864 m. liepos 12 d. žmonės pirmą kartą atsivėrė Monblano vakarinis šlaitas. Aiguille Centrale SE de Tré la Tête yra aukščiausias taškas vakarinėje Monblano masyvo dalyje.
Atlikę du pirmuosius įkopimus alpinistai patraukė į Chamonix, šiaurį Monblano masyvo slėnį. Alpes teko „apibėgti“ kertant tris perėjas Col de la Seigne, Col du Mont Tondu, Col de Voza. Kelias netrumpas ir ne tiesus, bet jau liepos 13 d. komanda buvo Chamonix.
 |
Aiguille d’Argentiere |
Dar nuostabiau tai, kad jau kitą dieną E.Whymper‘is, A.Adams Reilly, M.Croz, atšviežinę komandos jėgas trimis naujais nariais, patraukė link Aiguille d‘Argentiere. Maršrutą parinko A.Adams-Reilly – nuo Argentiere ledyno komanda planavo pasiekti perėją Col du Chardonnet. Nuo čia, šiaurine ketera, įkopti į viršūnę. Nors apačioje oras buvo ramus ir giedras, tik pasiekus keterą, komanda pateko į stiprų ledinį vėją. Stačios keteros uolos buvo padengtos šviežiu, nesusigulėjusiu sniegu. Įvertinę aplinkybes vyrai ėmė leistis. Pakėlę akis pasižiūrėti į nepasiektą viršūnę alpinistai išvydo sniego kuluarą, vedantį dar aukščiau nei ką tik palikta perėja. Apačioje oras buvo ramus ir tarsi viliojo pabandyti dar kartą. Atradėjų prigimtis paėmė viršų ir komanda dar kartą pabandė. Jie kilo sniego kuluaru kol leido statumas, tada perėjo ant gretimų uolų. Ledinis vėjas vėl siautė keldamas byrantį sniegą. Viršūnė buvo netoli ir komanda, nepaisydama sunkumų, kopė į viršų. Tačiau Aiguille d“Argentiere tą kartą svečių nelaukė. Teko vėl trauktis. Tiesa, neilgam. Jau 1864 m. liepos 15 d. vidurdienį, tos pačios sudėties komanda, kuri prieš kelias dienas sulipo į Mont Dolent ir Aiguilles de Tré la Tête, stovėjo ant Aiguille d‘Argentiere. Vėliau šis maršrutasvakariniu šlaitu ir šiaurė vakarų ketera, buvo šiek tiek pakeistas, bet išlaikė pavadinimą – Whymper‘io kelias. Šis kelias yra vienas iš dviejų įprastinių maršrutų į Aiguille d‘Argentiere (Voie Whymper, versant W et arête NW).
Po šio įkopimo E.Whymper‘is vėl atsidavė savo svajonei – Materhornui. 1865 m. birželio 21 d. jo komanda dar dirbo prie Materhorno, o birželio 23 d. jau įsitaisė ant Mont de la Saxe viršūnės pietinėje Ferret slėnio pusėje, netoli Courmayeur. Nuo čia atsiveria vaizdas į kitą slėnio pusę, kur stūkso Grandes Jorasses.
 |
Centre, horizonte – Grandes Jorasses pietinė pusė |
E.Ehymper‘ir M.Croz‘as, žymus šveicarų gidas Chrisiant Almer ir Franc Biner akimis tyrinėjo Grandes Jorasses pietinį šlaitą ieškodami maršruto į kalno viršūnę. Grandes Jorasses kalną puošia keletas viršūnių. Aukščiausioji puikavosi rytuose. Be abejonės, alpinistai taikėsi į ją. Patyrusios akys matė tik vieną variantą, bet nebuvo tikri, kad pavyks įveikti uolų barjerą, nutysusį nuo antrosios pagal aukštį viršukalnės ir dalinanti ledyną į dvi šakas. M.Croz‘as pravedė komandą pasirinktu maršrutu. 1865 m. birželio 24 d. visi keturi stovėjo ant Grandes Jorasses antros pagal aukštį viršūnės, kuri vėliau buvo pavadinta Pointe Whymper (4184 m), o uolų barjeras tarp ledyno atšakų – Whymper‘io pilioriumi (pietų šlaitas). Viršuje oras subjuro, nieko nesimatė ir komandai teko leistis nepasiekus aukščiausio kalno taško. Status ledynas buvo padengtas šviežiai iškritusiu puriu sniegu. Visi suprato pavojų, bet pasirinkimo nebuvo, reikia eiti. Kertant ledyną sniegas atitrūko nuo slidaus pagrindo. Kartu su juo, visa komanda ėmė čiuožti žemyn. Pavyko išsigelbėti prieš pat lavinai nukrentant į plyšį, kai greitis sumažėjo nuožulnesnėje vietoje. Galiausiai, nusileisti pavyko sėkmingai.
 |
Grandes Jorasses vakarų pusė |
M.Croz‘as skubėjo grįžti į Chanonix pas klientą, todėl 1865 m. birželio 26 d. visa E.Whymperio komanda patraukė į šiaurinę Alpių pusę, pakeliui nusprendę paieškoti trumpesnio kelio. Jie pasirinko kirsti kalnų grandinę tarp Aiguille de Triolet (3870 m) ir praėjusiais metais įkopto Mont Dolent, pačioje žemiausioje vietoje – Col du Dolent. Taip būtų galima iš Ferret slėnio patekti ant Argentiere ledyno, tada juo žemyn į Chamonix slėnį. Col du Dolent buvo nesudėtingai pasiekiama iš pietų pusės, bet alpinistai nė neįsivaizdavo, kas jų laukia šiaurinėje, Argentière ledyno pusėje. Čia žemyn krenta 350 metrų aukščio ir 50˚ statumo ledo siena. M.Croz‘as organizavo nusileidimą, o Ch.Almer bergšrundo kirtimą. Komandai pavyko sėkmingai nusileisti ir pareiti į Chaminix. Priešinga kryptimi, iš šiaurės į pietus, žmonės pirmą kartą pralipo Col du Dolent dar po 12 metų.
 |
Argentiere ledynas. Kairėje Aiguille d’Argentiere. Tolumoje Mont Dolant. Col du Dolent dešinėje (užstoja uolos). |
Croz‘as pasiliko Chamonix laukti vėluojančio kliento, o E.Whymper‘is, Ch.Aimer‘is ir F.Biner, pasitelkę nešiką, pakilo Mer de Glace ledynu ir įsirengė stovyklą Couvercle vietovėje. Apytiksliai, tai ta pati vieta, kurioje šiandien stovi namelis Refuge du Couvercle. Žiemos prieglauda įrengta po panašiu akmeniniu stogu, po kokiu E.Whymper‘io komanda pasistatė palapinę. Jie rengėsi Aiguile Verte šturmui. Dar 1864 m., keliaudamas su A.Adams Reilly, E.Whymper‘is apžiūrėjo šį kalną iš visų pusių. Pirmam bandymui jis pasirinko pietinį kalno šlaitą, nuo Talèfre ledyno. Nesant M.Croz‘o, komandos lyderio pareigas perėmė Ch.Aaimer‘is. Nešikas buvo paliktas prižiūrėti palapinę ir rūpintis maistu.
 |
Centre Aiguille Verte. Jos dešinėje Talefre ledynas.
Ankstu rytą komanda patraukė Talèfre ledyno dešiniuoju pakraščiu ieškodami tinkamų uolų kopimui. Taip jie nusigavo iki didelio sniego kuluaro, kylančiu nuo ledyno iki keteros tarp Aiguille Verte ir Grande Rocheuse viršūnių. E.Whymper‘is suprato, kad atrado kelią, dabar reikia juo įkopti. Ch.Aimeris nužvelgė kuluarą patyrusiu žvilgsniu ir nuvedė komandą dar toliau į rytus – kuluaras apačioje siaurėjo ir krintantys akmenys ar sniego lavina neišvengiamai būtų kliudę alpinistus.
 |
Aiguille Verte viršūnė. Jos dešinėje – Whymper kuluaras. |
|
Komanda kopimą pradėjo mažesniu kuluaru, kylančiu šalia didžiojo. Jo viršuje įveikę uolų barjerą, išlipo į didijį kuluarą ir kilo juo kol prasidėjo ledas. Ch.Aimer‘is komandą nuvedė į kaire ant uolų. Viršūnę pasiekė ketera, kylančia nuo Aiguille du Moine pusės. 1865 m. birželio 29 d. apie 10 val. 15 min. E.Whymper‘is, Ch.Aimer‘is ir F.Biner‘is stovėjo ant puikiosios Aiguille Verte snieguotos viršūnės ir žavėjosi užburiančiu kraštovaizdžiu. E.Whymper‘is buvo įsitikinęs, kad nuo Aiguille Verte žvelgti į Monblano pusę ir visą apylinkę yra daug maloniau nei dairytis užsilipus ant pačio Monblano.
Poilsiui laiko nebuvo. Oras subjuro, ėmė smarkiai snigti, uolos tapo slidžios. Leistis buvo sudėtinga, užtruko ilgai, bet visi tikėjosi pavalgyti ir pailsėti palapinėje po akmeniniu stogu. Deja, po akmeniu buvo tuščia! Nešikas nusprendė, kad alpinistai žuvo arba, geriausiu atveju, nerado kelio į viršūnę ir grįžo į Chamionix.
Chamonix alpinistus pasitiko sveikinimais, kurie netrukus peraugo į pasipiktinusių gidų protestą. Kylančias riaušes numalšino vietiniai žandarai. E.Whymper‘is pažeidė Chanonix tradicijas – į kopimą nepasiėmė nei vieno vietinio gido. Maža to, tai buvo ne šiaip kopimas – tik užsieniečiai pirmą kartą įkopė į Aiguille Verte, vietiniams emociškai brangų kalną. Tiesa, M.Croz‘as protestuose nedalyvavo. Priešingai, jis užglaistė konfliktą po kelių dienų, su E.Whymper‘io draugu T.S.Kenedy ir Ch.Hudson pakartojęs įkopimą į Aiguille Verte kitu maršrutu – ketera nuo Moine kalno.
E.Whymper‘io komandos praliptas maršrutas vėliau buvo šiek tiek pakeistas. Didžiuoju kuluaru, kuris dabar vadinamas Couloir Whymper, lipama iki keteros tarp Aiguille Verte ir Grande Rocheuse, toliau, snieguota ketera pasiekiama viršūnė. Dabar tai įprastinis maršrutas – Couloir Whymper (voie normale). M.Croz‘o praliptas maršrutas Moine ketera yra antrasis įprastinis kelias į Aiguille Verte – Arête du Moine.
Iš Monblano regiono E.Whymperis skubėjo prie Materhorno, todėl jam reikėjo kirsti Alpes iš šiaurės į pietų pusę. Tarp Chamonix ir Courmayeur dažniausiai buvo einama per Mer de Glace, Glacier du Géant ledynus ir Col du Géant perėją. E.Whymper‘is dar kartą pabandė sutrumpinti kelią ir jam tai pavyko. Nuo Mer de Glace komanda pakilo ant Talèfre ledyno ir liepos 3 d. kirto kalnų grandinę tarp Aiguille de Triolet ir Aiguille de Talèfre. Perėją E.Whymperis pavadino Col de Talèfre.
 |
Kairėje ledo serakai nuo Geant ledyno leidžiasi į Tacul ledyną ir nuvingiuoja į Mer de Glace |
Vėliau E.Whymperis įkopė į Materhorną, kopė ir tyrinėjo Grenlandijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikose, bet gyvenimo pabaigoje grįžo būtent į Chamonix. Čia kopė į kalnus, kol buvo gyvas. Jis mirė ir palaidotas Chamonix kapinėse. Kukli ir tvirta uola puošia jo kapą. Gal būt ji primena Materhorną, gal kitą kalną, o gal patį E.Whymper‘į, tvirtą ir atšiaurų, kaip uola.
Keliautoją, alpinistą ir tyrinėtoją Edward Whymper Monblano masyve mums primena antroji Grandes Jorasses kalno viršūnė – Point Whymper (4184 m). Į tą pačią viršūnę iš pietų pusės kylantis uolų piliorius – Éperon Whymper. Sniego kuluaras pietinėje Aiguille Verte pusėje – Couloir Whymper. Galiausiai, maršrutas į Aiguille d‘Aregendiere – Voie Whymper.
Kalnų gido Michel Croz atminimas įamžintas Grandes Jorasses kalne – viena iš kalno viršūnių pavadinta Pointe Croz (4110 m). M.Croz ir šiandien palydi keliautojus, atvykusius į Chamonix – gatvė, nuo traukinių stoties iki pagrindinės miestelio alėjos, pavadinta Michel Croz vardu.
Topografą Anthony Adams Reilly primena uolų smailė Aiguille Reilly (3506 m) esanti šalia Aiguille Chardonnet, toje pačioje kalnų grandinėje, kaip ir Aiguille d’Argentière. Iš abiejų jos pusių kalnų grandinės įlinkimai pavadinti Col Supérieur Adams Reilly ir Col Adams Reilly. Nuo smailės į vakarų pusę krinta nedidelis ledynas – Glacier Adams Reilly.
Pirmieji įkopimai ir perėjos Monblano masyve.
Edward Whymper
Michel Croz
Anthony Adams Reilly
Parengta naudojantis šaltiniais:
-
Whymper Edward, Scrambles amongst the Alps in the years 1860-’69, Publisher Philadelphia, J.B. Lippincott & Co. 1872, Digitizing
-
Romelli Marco, Mont Blanc, clasic and plaisir, Idea Montagnia, second edition, 2015
-
François Damilano, Neige, glase et mixte, le topo du massif Mont-Blanc
-
-
-
-
-
-
Autorius: Žygintas Minelga