Alpinizmas – vaikščioti tarp žemės ir dangaus

   Tęsiant alpinizmo raidos temą, paliestą ankstesniuose straipsniuose  „Apie alpinizmą Alpėse“„Viršukalnė ar maršrutas“„Apie Edward’ą Whymper’į ir Monblano regioną“, pristatome ištraukos vertimą iš Vinicio Stefanello straipsnio „Alpinismo, camminare tra terra e cielo“ paskelbto 2018-04-24 tinklapyje  http://www.planetmountain.com/it/home.html. Jei ir neskaitysite itališkai, verta peržiūrėti nuotraukas,  jas rasite čia.

Alpinizmas – vaikščioti tarp žemės ir dangaus

Vinicio Stefanello, 2018-04-24

Alpinistas yra žmogus, tyrinėjantis ribas tarp žemės ir dangaus balansuodamas tarp kontempliacijos ir veiksmo, žinojimo ir savo ribų peržengimo, pergalės ir pralaimėjimo, vienišumo ir džiaugsmo.

(…)

    Netrukus, ypač dėl anglų alpinistų aktyvumo, kartu su nepasiektomis viršūnėmis, palaipsniui dingo ir mokslinis alpinizmo aspektas. Taip alpinistų dėmesys persikėlė į įspūdingesnes, nepraliptas kalnų sienas. Šioje antrojoje alpinizmo epochoje – kai kurie jos pradžia įvardina Materhorno įkopimą 1865 m. – žodžio „tyrinėjimas“ vietą užima žodis  „raktinė“ sunkumų vieta. Tiksliau, dėmesys skiriamas savęs išbandymui ir vis didesnių sunkumų įveikimui. Tai tampa vis akivaizdžiau ir svarbiau artėjant XX amžiui. Šio laikmečio svarbiausiais veiksniais yra nuolatinis laipiojimo būdų tobulėjimas ir augantis sunkumų įveikimas. Tai taip pat yra laikmetis, kai atsiranda laisvo laipiojimo samprata ir susidomėjimas maršrutais. Ieškoma vis sudėtingesnių kelių į viršūnę, ant labiau neprieinamų ir net pavojingų kalno sienų. Kaip tik šiais dešimtmečiais, siekiančiais antrąjį pasaulinį karą, gimė VI sudėtingumo kategorija. Tačiau šiuo laikotarpiu alpinizmas vis dar apibrėžiamas kaip ekstremalus išbandymas įveikiant absoliučias ribas.

     Paskui, po antrojo pasaulinio karo iki septyniasdešimtųjų metų, alpinizmas gyveno ant kraštutinumo ribos dėl spartaus technikos tobulėjimo ir veiklos suaktyvėjimo. Tai atvedė į puikius, net ekstremalius pasiekimus. Nuo pirmųjų solinių ir pirmųjų žieminių įkopimų garsiais alpiniais maršrutais iki realizuoto absoliutaus sunkumo lygio, kaip antai W.Bonati ant Dru ir Materhorno ar kaip prancūzų alpinistai. Pokario laikotarpiu taip pat buvo padaryti puikūs pasiekimai už Alpių, tolimuose kalnuose, ypač milžiniškuose Himalajuose. Išskirtinė epopėja, beveik nacionalinės lenktynės užkariauti Aštuoniatūkstantininkus, aukščiausius Žemės kalnus. Tuo metu alpinizmas sulaukė daugiausia žiniasklaidos dėmesio.

     Bet tai dar ne pabaiga. Nuo aštuoniasdešimtųjų metų pradžios alpinizmas toliau vystėsi sunkumų ir žmogiškųjų ribų įveikimo kryptimi, bet su požiūriu, kad nėra būtinas viršūnės užkariavimas. Svarbesnė yra koncentracija į potyrius, tai kaip priemonė pažinti patį save kalnų ir gamtos aplinkoje. Iš pirmo žvilgsnio šios vertybės gali atrodyti skirtingomis nuo pirmųjų alpinistų siekių – tyrinėti ir žinoti, įveikti sunkumus ir ribas, ko visada ieškojo alpinistai. Tačiau, įsigilinus, tai tik kitas požiūris į tyrinėjimą. Alpinizmas lieka, kaip savęs išbandymas kalnų aplinkoje, kuris, kaip niekada, vertas dėmesio ir pagarbos. (…)

     Atsakant į pradinį klausimą, kas šiuo metu yra alpinizmas, yra teisinga panaudoti muzikologo ir alpinisto Massimo Mila žodžius: „Alpinizmas yra pažinimo forma, kur neatskiriamai jungiasi žinojimas ir veiksmas“. Tai leidžia atsakyti į antrąjį klausimą, iš kur kyla alpinizmas ir ką jis reiškia. Bet jei užuominos nepakanka, filosofas Massimo Cacciari mums ateina į pagalbą: „Tikiu, kad alpinizmą apibūdina ne kalno užvaldymas, bet noras nugalėti, mesti iššūkį sau, todėl jūs kertate ribas, nugalite pasyvumą ir peržengiate savo paties galimybių ribas. Kalno niekada nevaldysite, kaip nevaldysite jūros ir vandenyno.“ Trumpiau tariant, alpinistas yra žmogus, tyrinėjantis ribas tarp žemės ir dangaus balansuodamas tarp kontempliacijos ir veiksmo, žinojimo ir savo ribų peržengimo, pergalės ir pralaimėjimo, vienišumo ir džiaugsmo. Todėl mums reikalingas alpinizmas ir kalnai.

Vinicio Stefanello